Order Inc.

“Yea, though I walk through the valley of the shadow of death, I will fear no evil: for you are with me”. - tyliai sumurmu ir žengiu link Kauno Akropolio.

Aiškus, viskas turi savo kontekstą, jo neišvengia ir ši persprogus krautuvė. Tarkime, keliaujant pėsčiomis nuo stoties, gali pamatyt visus piliečius, kuriems Akropolis neskirtas. Parduotuvėles, kurių iškabos ir asortimentas perkeltas tiesiai iš 1995 metų (“Rusijos televizijos” efektas - kai viskas atrodo sustingę 1995). Bačkutės prekeivės, ant šaligatvių prekiaujančios visokeriopu įtartinu chlamu. Nepamirškime ir visą laiką netoliese, vos pasukus iš pagrindinės gatvės, atsiverčiančios nemažiau įtartinų prekių ir siaurų praėjimų orgijos, stebuklingai “Stoties turgumi” vadinamos, bet taip pat sėkmingai galinčios apsimesti ir savo Kalvarijose esančiu giminaičiu. Velniava, net vienoje iš pagrindinių ir daugiausiai žioplių numindžiotų gatvių, vedančių tiesiai į Akropolį, išmaldos prašo bobulytės. 

Tad štai pro tuos “Stebuklų rūmus” praėjus, nužvelgus prie įėjimo laukiančią greitukę ir aplenkus didelio susidėjimo pro šoną širimirinančiam jaunimui nekeliantį ūkininkų turgelį, galiausiai buvau įsuktas į šią Lietuvos kultūrinę Meką. 

Ant suoliuko sėdi negražios malalietkos ir varo kažką tiuteišiška tarme. 

Pasijaučiau kaip Vilniuje. Tikrai, niekas taip lietuvaičių nevienija kaip Akropolis!

Galų gale, net ir poliklinikoje nėra tokios margos publikos. Na, gerai, žymią jos dalį sudaro 10-18 metų vaikinai išeiginiais treningais. Gal čia siauras požiūris, bet nepamenu, kad mano vaikystėje visi būtų atrodę taip, tarsi būtų kaip tik pavogę mobilų telefoną. Turguj vaikščiodamas tiek treningų kabant nemačiau kaip čia vaikščiojant, susimetus į gaujinius vienetus po keturis (pagal šukuosenas aš plaukų turiu daugiau kaip 8 iš jų) Tokių individų randama ir rūkant prie išėjimų į daugiaaukštę stovėjimo aikštelę.  O be šitų perspektyvių piliečių yra masė paprastų žmogelių: yra ir fyfučių, ir rusiškai kalbančių pensininkų ar giminės susirinkimų, bet ir mažesnių gaujiukų ar vyrų, savo krūtinę besivaržančių su žmona. 

Aišku, neišvengiamas visų prekybos centrų dekoras yra visokie mažiai. Ką jie čia veikia, tie tikrai pinigų neturintys pagrandukai? Labai intelektualiai ir džiaugsmingai sėdi ant suoliukų ir ryja čipsus. Ši tradicija tokia sena, kad ją atsimenu pastebėjęs dar tais laikais, kai Vilniaus Akropoly dar nebuvo po tris kartus apsilankęs kiekvienas Lietuvos gyventojas. Stovint prie “Maximos” kasos už manęs buvęs pagrandukas taip muistėsi iš noro parnešt čipsų maišelį draugams, kad galvojau apkaltint jei ne atvirkštine pedofilija, tai bent seksualiniu priekabiavimu. 

Ką pastebėsime išėję iš “Maximos”, tai kad pirmame tose salose parduotuvių yra krūvos juvelyrikos. Visokių brangių blizgučių ir niekučių tiek daug, kad įskridus ir pamačius šarka susprogtų; rausva migla ir juodos plunksnos nusėstų ant treningų porelės, čia surengusios pasimatymą. Aišku, esu girdėjęs apie tai, kad parduotuvėse pirma reikia sukrauti nereikalingą šlamštą, o tik tada reikiamas prekes (išskyrus IKI), kad pirma prigriebtų chlamo, bet, come on, juvelyrika? Niekniekių krautuvė - su visokiais juokingais megafonais, “bezdalų taupyklėmis” ir puodeliais “blaudžiobų maniakas” - yra tik viena ir tokia sėkminga, kad net pardavėja kažkur išėjus. Bet, kaip jau minėjau, pilna ekonominį sunkmetį taip gerai išgyvenančiam ir finansiškai pajėgiam lietuviui aktualių rūbų ir blizgučių parduotuvių.

Turiu pripažint, kad ne aš rūbų parduotuvių “tikslinė auditorija”. Mano valia mano kambary stovėtų automatinis rūbų siuvėjas, kurio vieninteliai nustatymai - “juoda/raudona/balta” ir “daugiau/mažiau kaukolių”. 

Tuo tarpu gyvūnų parduotuvėje katinas, išprotėjęs nuo atmosferos, graužia orą ir bando pagaut savo uodegą. 

Kitaip nei Vilniaus Akropolis (pastatytas ant paaukotų nekaltų juodų ožkų išniekintos žemės ir su labdaros žaislais mirtinai uždaužytų našlaičių ašaromis įlietomis į kiekvieną konstrukcinį strypą), Kauno kultūrinis traukos centras, kaip dar labiau vėžį primenanti “Moterų laimės” versija, užaugo aplink jau esančius pastatus. Todėl yra net keturi šio džiaugsmo aukštai ir krūva eskalatorių ir liftas, kuris džiugina pagrandukus taip, kaip katiną užima plunksna ant šniūro.

Vienas smagių architektūrinių sprendimų yra tai, kad kartais nuo nuo pagrindinio trikampio atsiskiria kiti koridoriai, dažniausiai į išėjimus. Kita vertus, koridoriukai į tualetus ir t.t. panašūs į skersgatvius, kur gali pasiūlyt moterį, berniuką, kvaišalų ar peilį tarp šonkaulių.

Antrame aukšte suvoki, kad čia tikrai daug moteriškų apatinių parduotuvių. Aišku, gal dažniau perka, nei papuošalus - be jų gatvėn išeit galima, o be apatinių - tik kai filmo žiūrėt kviečia. Tuo pačiu Elektromarkt jau galėtų pakeist tą savo sidabrinė bobą į ką nors kitą…

Antrame aukšte kapitalizmo demonas nusilenkia ir atiduoda duoklę vyraujančiai Lietuvos religijai - krepšiniui. Galima paspoksot į visokias, tarkim, BBL taures ir nuotraukas iš rungtynių.

Kaip jau minėjau, Kauno Akropolis iškilo prarijęs keletą kitų pastatų. Viename gal buvusiame Hanzos (taip ir nesupratau, kodėl DX:HR kyborgus įžeidžiančiai vadino Hanzer) sandelyje per du aukštus įsikūrė Baltų lankų knygynas. YAY, knygos! Mane domino įėjimas antrame aukšte, nes nuo jo greičiausia pasiekti fantastikos skyrių. Nuo paskutinio apsilankymo ji buvo perkelta į kitą lentyną (pakankamai knygų, kad galėtum po jom palaidot žmogų ar du vaikus), o į seną vietą atkraustyta propaganda “Vampyrai - gėjai”. Kiek jos daug!

Keista, kodėl antrasis įėjimas išeina į kepyklėlę. Paiki planuotojai, taigi lietuvaitis gali tik rinktis tarp knygos ir valgymo, o einantys į knygyną jau apsisprendė laikytis dietos!

Trečias aukštas yra vieta, kur vyksta pramogos, o taip!Na, ne, ten yra patys neutraliausi, labiausiai neišsiskiriantys restoranai lietuvoje: Čili, Čarlie, Can Can… net nežinau ar visi, kokie jie vienodi. Aišku, trečio aukšto architektūriniai sprendimai pradeda išsklaidinti mirtinos nuobodybės dvasią - raudonų plytų arkos ir t.t. atrodo tikrai smagiai. Tiesa, jų magiją sklaido pro praėjimus matoma plastikinė ir metalinė virtuvių baltum.

Kita vertus, Čili “Akropolyje” yra tikriausiai nuobodžiausia vieta, kur galima ką nors nusivesti. Kokią nors labai įprastą mergaitę, niekuo neišskiriančią, vardu, nežinau, Sandra Skausmantaitė, bet galinčią būt ir default_girl_tmplt2. Kurios profilį FB ar pažinčių saite be didesnių trukdžių galima kopijuoti ar transplantuoti dar daugybę kartų. Vis tiek ji kalbės apie tusus, kursiokus ir mokslus, įdomesnės minties apie nieką neišlauždama. Ir yra ji vidutinio sudėjimo, tokiu neišsiskiriančių entziastingu veidu, kad galėtų būt tuo veikėju iš Neil Gaiman “Amerikos dievų”, kurio niekas neatsimindavo. Jos kaltos dėl banalumo, žudančio Dreaming ir yra didžiausias Arcadia priešas!

Be to, nuo vaikų žaidimo aikštelės link pravirų durų į Čili patalpas driekėsi drėgnas šleifas. Kažką matyt perdirbo į picą.

Jei plytos padėjo užsimiršt, kur esi, tai vienas žvilgsnis tave sugražins atgal į komerciškai nuobodžią realybę. Kaip ir Vilniuje, taip ir Kaune restoranų lankytojus linksmina ledo arenoje į sienas besitrankantys vaikai. Kai aš vaikštinėjausi įprastas beždžionėlių cirkas su pačiūžomis nevyko, nes ledą užėmė ledo ritulininkai.

Pasibaigus gražiai apdailai pasitaikė dar vienas paslaptingame skersgatvyje užgrūstas tualetas. Ir dar vienas Azijos maisto restoranas su “wok” pavadinime, tik žalias. Kainos, aišku, yra dar vienas argumentas valgyti rūsiuose įrengtose kamurkėse. 

Visai netoliese kaip tokioje vietoje nederantis objektas baltuoja “Sriubos dienas”, iš pažiūros labai tuščia. Nieko nuostabaus, nes klasikinis Akropolio lankytojas netoliese ant suoliuko ryja guminukus iš netoliese esančios parduotuvės. Aš net nematau, ar tie vaikai kalbasi, bet kad stumdosi tai tikrai.

Truputį toliau yra dar vienas nuostabus išradimas: monetomis apmokami kompiuterio terminalai! Nežinau, kad su jais žaisti galima, bet faktas, kad vidutiniškai monitorių apsėdę 2-3 snargliai.

Taip pat šiame aukšte: žaislų parduotuvės! Nes vaikai, ypač mažesnis, nieko kitaip taip nemėgsta, kaip būti tampomi per tris parduotuvės aukštus minioje skubančių, didelių žmonių! Įdomu, kiek vaikių tenka ištraukt iš eskalatoriaus, nes nuvirto verkdami ir įstrigo.

Galiausiai, varomas paskutiniai valios gyvent skuteliais, stoji ant elevatoriaus į ketvirtą aukštą. Šis atrodo skurdžiausiai, tikriausiai dėl to, kad skirtas visokiems neaiškiems elementams, degradams, seksualiniams iškrypėliams ir t.t.. Čia yra lažybų punktas, žaidimų automatų salonas - tiems, kurie nori pamest pinigus, bet bijo rodytis kazino - aistros krautuvė ir kūrybingai pavadintas “džentelmenų klubas” “Lust”. Kam pasirodė gera mintis prekybos centre įrengti striptizo (?) klubą? Tai pati neseksualiausia vieta, kurią galiu įsivaizduot. Jau net traktorių surinkimo cechas būtų geriau. 

Tuo pačiu tai tikriausiai geriausias aukštas užsiiminėti slaptos informacijos (apie ginklu paverstą kiaulytės virusą ar Bieberio lyties keitimo operaciją) perdavimu, nes čia taip dyka ir žmonių nėra. Galima tikriausiai paskirt pasimatymus tiems žmonėms, su kuriais nenori būt pastebėtas (LEU studentės?).

Aišku, rašydamas apie Kauno kultūrinės traukos centrą, negali nepamiršt paminėti jo daugiaaukštės stovėjimo aikštelės. Pats viršutinis ir nepridengtas aukštas džiugiai pasitinka laiko, automobilių ir oro sąlygų paliestu betonu. Nupaišyti žmogeliukai tariamai žymi vietą, kur turi eiti žmonės, bet dėl proporcijų ar dydžio tie žmogeliukai atrodo labiau kaip vaikai. Pervažiuoti vaikai, jei yra padangų žymės. O visą aikštelę juosia apžvalgos juosta. Ne sezonas dabar, bet buvo trejetas kaip karjerinių “Golf” vairuotojų atrodančių vaikinų ir keletas malalietkų. Iš apžvalgos dalies atsiveria nuostabus vaizdas į “Kauno grūdų” saugyklų bokštus, nepaisant visų valdininkų pastangų pastatytą areną (jos stovėjimo aikštelė tiek primarginta linijų, kad man ten norisi nutupdyt Orca VTOL) ir reklamos apkabinėtą nebaigtą, griūvantį monolitinį viešbutį. Tikrai gniaužia kvapą!

Tiesa, šita inkursija-ekskursija į Kauno Akropolį nesibaigė taip blogai, kaip paprastai pasitaiko Vilniaus Akropoly. Va jis tai veikia kaip eliksyras: įeini kaip Džekilas, išeini kaip Haidas. Niekas taip greitai nesukelia noro iškąsti gerklę artimui savo. Greitai prisimeni Tim Lebbon “Sutemų” raudonuosius vienuolius, varomus tik neapykanta. Ir taip, kaip vienas pradžioje ramiai slankiodamas iškapojo visą kaimą… Jei į tokią fantaziją įtrauktume porą kalavijų, tai gautume apytikslį vaizdą kokį džiaugsmą man kelia Akropolis. 

Gal čia dėl to išskirstymo aukštais? Vilniuje pasižiūri į priekį ir o, Viešpatie, pro kiek jų dar man reiks praeiti. Kaune liaudis išskirstoma pagal aukštus (1: Buržujai ir pasimetę reperiai 2: Mergaitės be kelnaičių 3: Verkiantys vaikai, kino mėgėjai 4: Prasilošėliai ir sekso maniakai), tad jų vienoje vietoje mažiau. O lietuvis, visą gyvenimą mokytas žiūrėt jei ne žemyn (o, bulvė!), tai bent tiesiai į priekį, taip ir nepastebi kažkur padangėse per turėklą persisvėrusių gentainių. 

Man išeinant laukan labai įtartinai išvažiuot nusprendė ir greitukė.