Order Inc.

Sutrikdant įprastą recenzijų ritmą (1/mėnesį) mano pseudobloge… štai jums ir We need to talk about Kevin, nes taip balsavo liaudis. Šuns balsas į dangų neina, bet tamsoj gali išgąsdint mane.

Ir štai mes matome mūsų veikėją liūdną prie klounų paveikslų… simboliška?

Prieš rimtai pradedant recenziją pasakysiu: aš širdingai nekenčiu „Gyvenimo medžio“.

Taip, taip, prekybos centrai yra labai nuasmeninta erdvė, o tada tegu ji ateina čia su blankiu, per dideliu paltu, kuris kontrastuoja su jos neegzistuojančia figūra!

Esmė tokia: paauglys nušovė kažkiek vaikų mokykloje, o kadangi „rimti draminiai filmai apie gyvenimą“ nekenčia tiesaus naratyvo taip smarkiai, kaip aš nekenčiu daugumos rimtų draminių filmų apie gyvenimą, mums duodama pakaitomis susipažinti su motinos vargais nuo sūnaus gimimo ir po jo nusikaltimo. Kokios kyla mintys po viso šito? Abortai yra gerai, motinos meilė yra kvailiausia jėga pasaulyje, vaikai yra velniai, rimtų draminių filmų apie gyvenimą kūrėjai yra tokia pat kūrybiškai bankrutavusi šutvė kaip ir veiksmo filmų kūrėjai (bet ne tiek kiek Jason Friedberg ir Aaron Seltzer, jie yra kūrybinio bankroto Lehman Brothers).

Štai ir mūsų Kevinas. Mums reikia apie jį pasišnekėt. Pavyzdžiui, kaip jam tiktų vardas Tamagochi Onimusha ar panašiai. Jokiu būdų jis nėra mūsų porelės vaikas.

Matote, žinodamas, kad vaikas iššaudė mokyklą (teoriškai to neturėjau žinot; neturėjot ir jūs, bet suspoilinau iš neapykantos filmui) gali iškart kabinėtis prie įvairių detalių. Pavyzdžiui, raudonos spalvos. Eva Khatchadourian, motina, pusę filmo praleidžia išsitepliojus raudonai (filmas prasideda nuo La Tomatina, kurią matydamas visai natūraliai pagalvojau „Blood for the blood god“) arba bandanti nuvalyti ką nors raudono. Gerai, kad ji nei karto neišpylė to vyno, kurį pastoviai perka, nes mano akys būtų neišlaikę baltakiavimo. Viskas simbolizuoja kraują (ypač ant jos rankų) ir jos bandymą atsikratyti šio įvykio pasekmių.

Rimtai, šis filmas išnaudojo tiek raudonos, kad mes niekad neturėsim RED tęsinio ir filmo, o juostos apie Manfred von Richtofen kūrimas sustabdytas nenumatytam laikui. 

Nors ji to rimtai nusipelnė, nes minėta Kevin reikėjo uždusint vos gimusį.

Jaunesnis Kevin. Sakyčiau, iš tokio vaiko galėtų užaugt Vasilijaus Zaicevo antrininkas, bet ne, tai būtų įžeidimas didžiajam snaiperiui. Šis vaikas yra tarsi visi japonų animacijos stori iškrypėliai ir niekuo nepadedantys, tik besijuokiantys iš vakariečių problemų filmų stepių klajokliai sudėti į vieną. Arba Kuchmučinas, vyriausias Tamerlano kumyso varytojas, nuo kurio žvilgsnio pienas surūgdavo dar kumelėje. 

Matote, Kevin yra jei ne antikristas, tai bent žmogus, sutinkantis su visais Demjeno „Farmville“ pakvietimais. Nuo pat tokios mažens, kai vaiką patylom užmušt ir suėst gali koks nors nedidelis katinas (nereikia net Meino meškėno, nes tie rainiai gali medžiot paštininkus ir žemai skrendančius vienmotorius lėktuvėlius), jis sadistiškai elgėsi su motina. Ir tam net nėra priežasties! Absoliučiai jokios. Kevinas tiesiog gimė su viena komanda galvoje: sukelt kuo daugiau skausmo Evai. Tuo pačiu jis pasižymi My Super Sweet Sixteen dalyvės manipuliacijos galiomis (kaip kitaip paaiškintum, kad jos gauna mašinas gimtadieniui?), nes prie tėvo elgiasi kuo puikiausiai, kad iš jo pusės atrodytų, jog žmonai ne visi namie. Ir tai daroma nuo lopšio ir taip tikslingai, kad pasiekus pradinių mokyklų lygį pas jį pradėtų stažuotis Gvantanamo prižiūrėtojai.

Galėjot bent sudaryt prielaidą, kad jis viską padarė dėl to, kad represuotas gėjus ar biseksualas - Kevinas bet kuriuo momentų atrodo pasiruošęs stryktelt ant vyro klyno kaip katinas ant pelės, kuri išsigandusi išsipučia. 

Nėra net tokios prielaidos, kad Keviną įsčiose pasiekė motinos nenoras jį turėti, nes ji net nebuvo tiek nepatenkinta, kad dėl mažiaus turės apleist Niujorką (nes tai jau tokia nepakartojama vieta gyventi, kad ajajai) ir savo pasaulinio žymumo keliautojos karjerą. Tokį nepasitenkinimą ji išreiškė tik kartą surėkdama ant Kevin, bet tik tada kai šis kirkšnių goblinas jau šiko į pampersus. Kai Kevin užauga pakankamai, kad atrodytų ne kaip mažas azijietiškas retardukas, o spuoguotas pseudoazijietiškas Tvailaitas Patinsonas, jis įgauna maištingo paauglio mentalitetą. Grynai pagal šabloną „jaunas maištininkas“, jei filmas būtų apie Antikristo spuogų metus. Džokeris turėjo daugiau motyvacijos “tiesiog matyt pasaulį degant” (…tėvas, pjaustantis žandus…), o Kevinas vos gimęs pereina visą blogio spektrą nuo 0 iki Abaddon the Despoiler. Reikia būt tikrai nuostabiu žmogum, kad tavo močiai užtikus tave smačinant tiesiog laikytum su ja akių kontaktą ir nelėtintum tempo.  

O taip, Billy Mays, o taip, aš pirkčiau visą tavo OxiClean, Billy Mays, o taip, mažuti…

 Tuo tarpu motina greitai praranda bet kokia simpatiją dėl jos atkaklumo būti gerai su sūnum. Ji atkakli kaip Jehovos liudytojai, kurie antrą kartą ateiną pas Dawkinsą į namus, nes praeito karto patyčios ir prišiktos kepurės nebuvo suprastos kai ženklas negrįžti. Ji kaip jūra plakasi į uolas, kurios ne tai, kad nedyla, bet dar ir sužeidžia pačią jūrą. Ponia, suprantu, kad jis devynis mėnesius pilve pasakojo nejuokingus „arrow to the knee“ bajerius, bet yra metas, kada reikia paskaičiuoti kaštus ir minimalizuoti žalą! Palik tą vaiką ramybėje, jis tave skaudina su tokiu kantrumu ir užmoju, kad grafas Montekristas, palyginus, atrodo kaip žmogus, paliekantis pasyviai agresyvias žinutes ant „Facebook“ sienos. AM manytų, kad jam ne visi galvoje. Net agentas Smitas atrodo žmogiškesnis.

Eva, taip ir nesupratusi, kad sūnaus meilės siekis yra beviltiškas kaip Lenkijos kosminė programa, ir Kevinas, dar nesuvokęs, kad jis yra per gražus kalėjimui. 

Matot? Aš jau pradėjau Keviną lyginti su fiktyviais kompiuteriais. Paprastai rimti draminiai filmai apie gyvenimą turėtų vykti realiame pasaulyje, nes kitaip kuo jie geresni už „Transporterį“? Ne, jie visi vyksta kažkokiose kišeninėse skausmo ir nuobodybės visatose. Kevin nėra normalus žmogiškas veikėjas, Evai net motina Teresė būtų pasakius liautis. Tuo tarpu visi miestelio gyventojai irgi yra prastos žmonių simuliacijos.

Ei, ji pavogė plakatą iš mano buvusios biologijos klasės! Gerai, tu, ryžas 80’s žmogaus muliaže, ką dar nukniaukei keliaudama laiku?

Žuvusių tėvai rodo nerealią neapykantą motinai, ypač kai gale filmo sužinome, SPOILER ALERT, kad Kevinas užmušė ir savo tėvą bei mažąją sesutę. Kiek galima nekęsti motinos, kuri prarado tris kartus daugiau nei jie (išskyrus McRedneckų šeimyną, kuri prarado 9 vaikus, bet net jie patys dar tiksliai nežino kuriuos) SPOILER END. Tris linijas ištarusi kasininkė yra tikresnis žmogus nei naujieji Evos bendradarbiai kelionių agentūroje. Ir jei veiksmo filmų kūrėjai viską spalvina mėlynai ar rudai, tai rimtų draminių filmų apie gyvenimą kūrėjai mėgsta pablyškinti spalvas, suteikti tą sovietinių atvirukų su daugiabučiais pojūtį. Tuo pačiu ir aplinkos yra nerealiai nespalvingos ar skurdžios.

Individas miglotai suvokia, kad su moters tarpukoju yra susijusi tam tikra veikla, siekis, svarba, bet tikroji prasmė vis slapstosi šešėliuose neužčiuopiama menkos, menkos jo proto liepsnelės. 

Ir nėra taip, kad šiuose filmuose siužetai labiau netikėti nei įprastame Holivude. Vos kadre pasirodo jūrų kiaulytė, iškart žinai, kad jai bus šakės, tik nenumanai kaip. Mamytė išsiklojo sienas senais žemėlapiais, bet Kevinas mano, kad tai kvaila? Tapetus reikės pakeisti greičiau nei Witcher sužinai, kas atsitinka, jei elfų teroristams leidi pasiimt ginklų krovinį.  Witcher laimi, nes tos pasekmės žaidime yra visiškai netikėtos, o ne skausmingai akivaizdžios kaip Mums reikia pasišnekėti apie mini Hitlerį. Žiūrovai, nežinantys siužeto santrumpos gali neatspėti kaip viskas baigsis tik todėl, kad SPOILER Kevinas nušauna visus numylėtu lanku, kas yra kvailiau nei galima įsivaizduoti SPOILER END. Jei būčiau daugiau tokių filmų žiūrėjęs (o po „Sundance“ apdovanoto filmo apie stovėjimo policininkų „meilę“ stengiuosi to nedaryti), matyt galėčiau ir daugiau.

Viena merga visą naktį beldėsi į mano duris. Ką padarysi, ryte teko išleisti!

Nereikia pamiršti, kad jie ir kinematografiškai neįdomūs! Lietuvos kino maras, be Somalio lygio finansavimo stygiaus, yra scenos be veiksmo su visokiu garsu. 30% „Anarchijos Žirmūnuose“ sudaro lėtai slenkantis Žirmūnų vaizdas iš lėktuvo fone ošiant vėjui. Užsieniečiai, kadangi turi daugiau patirties statyti „ironiškai“ dėvimų marškinėlių pretenzingumo juostas, gali sau leisti daryti montažus su muzika, kurie tariamai turi perteikti veikėjo savijautą. Puiku, kad buvo pasirinkta „country“ (nes šeima gyveno… mažame mieste?), puiku ir tai, kad dainoje labai akivaizdžiai skamba reikšminiai žodžiai. Real deep, filme, real deep.  Be to, kada paskutinį kartą kine rodė misionieriaus poza besimylinčią porą ir moteris mėgavosi seksu?

Galime beveik įžiūrėti spenelį; ne, labiau trivializuot filmo žiūrėjimo nesugebėjau.

Atsimenat, minėjau „Gyvenimo medį“? Pradžioje filmo, net išsigandau, kad žiūriu to paties režisieriaus darbą, bet ne, čia tik kažkokios moteriškės trečias pilnametražis filmas. Tik vienoje vietoje bandoma taip trippint balls, kaip „Medyje“, bet tas filmas labiau trippino nei motina „Requiem for a Dream“ (aš esu iš trijų žmonių, kuriems RfaD nepatiko).

“Koks puikus berniukas! Pavadinsime jei Šeimusu Šamroku Kirkpatriku O’Tūlu”
“Paskutinį kartą sakau, ne!”

Eva Žmonėstokiomispavardėmisnegyvena vaidina profesionali Golumo pamėgdžiotoja Tilda Swinton. Ji puikiai tinka šiam vaidmeniui, nes gali atrodyti taip graudžiai, kad Čarlzas Dikensas atsisakytų apie ją rašyt knygą niurnėdamas „per niūru“. Nors jos veidas nuo Red Skull ir taip skiriasi daugiausiai tik spalva, filmo metu ji vis tik numeta kiek svorio.  Filmo metu ji dar numeta svorio, kad ją iš Aušvico paleistų dėl sveikatos sutrikimų. Ir aišku ši Airijos Bulvių Maro 1846 metų laidos abiturientė puikiai tinka rankų gražymui ir kitokioms moteriškos nevilties išraiškoms. Apie Kevino aktorių (aktorius, nes yra trys, pagal amžiaus grupes) nėra ką pasakyti, o tėvą vaidina John C. Reilly, kuris tikrai turėtų sėdėti ant aukso puodo kitame vaivorykštės gale.

It came to me, my own, my love… my… preciousssss.

Apibendrinant: jei jūs mėgstate šį filmą, tai pamiršite visus raginimus galvoti savo galva, kad patys norėjote, kad jį recenzuočiau, paskelbsite mane būru („jam patiko Punisher: War Zone!“ *iškrenta monoklis* ) ir išeisite prie vyno su sūriu diskutuoti apie Bukowski, Buffet‘ą ir koks geras buvo „Gyvenimo medis“ (ar bent pasibaisėsite, kad pateikiu tokius plebėjiškus tariamos aukštuomenės elgesio variantus). Jei nemėgstate ar nežiūrėjote…. Šaunu! Galite investuoti tas dvi valandas į ką nors naudingesnio ir menkiau pretenzingo.

“Suprantat, žiūrovai? “Tikėkitės didžių dalykų”? Ir raudonam fone? Galima sakyt… kraujo fone? Tikėkitės didžiai kruvinų dalykų? O, Lynne Ramsay, tu vėl tai padarei! Tokios geros mergaitės nusipelno pyrago…”

Iki kito balsavimo, kai neabejoju, kad išrinks ką nors tikrai iš kinematografinės bačkos dugno. 

Štai matome, kaip jos kruvina praeitis, kaip sriuba, yra uždaryta joje, kaip skardinėje, ir formuoja visą jos dabrtinės asmenybės foną, kaip lentynos, ir jei dar labiau trauksiu analizė iš užpakalio, tuoj pasirodys triušiai ir klounai…